Ričardsono žemės voverės kaip naminiai gyvūnai

     Ričardsono žemės voverės tapo populiariais naminiais gyvūnėliais paplitusiais toli nuo savo gimtųjų  geografinių platumų. Dalis zooparduotuvėse parduodamų Ričardsono žemės voverių yra augintos arba gimė nelaisvėje. Dažniausiai, laisvėje yra pagaunama nėščia patelė ir laikoma nelaisvėje tol kol pagimdo. Taip pat, dažni neseniai gimusių jauniklių pagavimo ir auginimo nelaisvėje atvejai. Taigi, nė vienu atveju negalima laikyti, jog tai yra prijaukintas naminis gyvūnėlis ir negalima gauti jokių garantijų, kad Ričardsono žemės voverė bus geras naminis gyvūnas. Tie, kurie buvo pagauti laisvėje, greičiausiai bus stipriai paveikti jiems sukelto streso, tad geriausia būtų įsigyti jau nelaisvėje gimusius ir augintus gyvūnėlius. Iš kartos į kartą daug metų nelaisvėje auginamiems ir veisiamiems gyvūnams, tokiems kaip žiurkėnai, degu, šinšilos ar jūsų kiaulytės, reikia teikti pirmenybę prieš Ričardsono žemės voveres ir pirkti bei auginti būtent juos.

     Dėl didelio panašumo su juodauodegiais preriniais šuniukais, zooparduotuvės pardavinėjo ir iki šiol dar parduoda Ričardsono žemės voveres kaip juodauodegius prerinius šuniukus. Tad, prieš įsigydami juodauodegį prerinį šuniuką ar Ričardsono žemės voverę, įsitikinkite kas yra kas nagrinėdami jų panašumus ir skirtumus. Daugiau apie jų skirtumus ir panašumus skaitykite čia.

     Ieškodami Ričardsono žemės voverių augintojo ir veisėjo, ar pirkdami iš zooparduotuvės, daug klausinėkite apie jį ir būtinai pabandykite paimti gyvūnėlį į rankas, žiūrėdami kaip jis į tai reaguoja. Ko paklausti pardavėjo prieš įsigyjant? Štai keletas klausimų pavyzdžių:

• Ar gyvūnas yra veistas nelaisvėje? Ar jis tik gimė nelaisvėje? Ar jis gyveno laisvėje ir buvo mažas pagautas į nelaisvę? Jei buvo veistas nelaisvėje, tai kelinta tai yra karta?

• Ar jis buvo pagautas jaunas (4 savaitės ir mažiau)? Kaip jis reaguoja į aplinkinius ir į paėmimą ant rankų? Draugiškai? Bando pabėgti? Iš karto kanda?

• Kokio amžiaus yra parduodamas gyvūnėlis?

• Ar jį apžiūrėjo veterinaras? Ar jam skirta kokia nors ypatinga priežiūra ir mityba?

• Kaip jis buvo maitinamas iki šiol? Ar jis augina svorį?

• Bet kokie kiti klausimai, ateinantys Jums į galvą.

     Nusprendę įsigyti Ričardsono žemės voverę, turite prisiimti ir visišką atsakomybę už jį bei rūpinimąsi juo iki gyvenimo pabaigos. Nelaisvėje Ričardsono žemės voverės gyvena nuo 3 iki 6 metų. Taip pat, kartą laisvėje sugauta Ričardsono žemės voverė NIEKADA nebegali būti paleista atgal į laisvę, nes ji gali išgyventi tik būdama dalimi Jūsų šeimos su atitinkama priežiūra ir namais. Jei vis dėl to, ji buvo paleista į laisvę, tai čia jos laukia gana greita ir nemaloni žūtis nuo:

• negiminingų žemės voverių pastovių užpuldinėjimų,

• patirto streso ir buvimo visiškai nepažįstamoje aplinkoje be savo namų (urvų sistemos),

• nesuprantamų ir nepažįstamų oro sąlygų,

• įvairių plėšrūnų ir

• nuo įgūdžių išgyventi laukinėje aplinkoje neturėjimo.

     Jei Jūsų Ričardsono žemės voverė buvo pagauta laisvėje, reikės ilgo ir kantraus rūpinimosi ir priežiūros, norint, kad ji taptų jaukiu naminiu gyvūnėliu.  Taip pat, tikėtina, kad jei jauniklis buvo pagautas laisvėje tik ką pasirodęs žemės paviršiuje (t. y. būdamas kažkur 4 savaičių amžiaus), jis taps tinkamu naminiu gyvūnėliu. Vyresnio amžiaus jaunikliai pagauti į nelaisvę gali taip ir likti priešiški ir nedraugiški, net jei jais bus gerai rūpinamasi. Sugauti jau visiškai suaugę gyvūnai niekada nebus tinkami ir netaps naminiais gyvūnais.

     Dažnas ir švelnus elgesys bei apdovanojimai skanėstais kaip skiltelė meliono ar nesūdytos saulėgrąžos, padės Jūsų voveriukui pasitikėti Jumis, prisijaukinti bei nebebijoti žmonių. Stipriai nespauskite ir stenkitės nelaikyti gyvūnėlio per kaklą – tai apsunkina jo kvėpavimą. Jei išgąsdintumėte ar per stipriai laikytumėte gyvūną rankose, jis instinktyviai gali įkasti ar įdrėksti bandydamas pabėgti. Neleiskite Jūsų augintiniui aukštai laipioti. Ričardsono žemės voverės nėra nei geri laipiotojai, nei šokinėtojai - tai ne medžio voverės. Nors ir atrodo, kad jie gali užsilipti kažin kur be didesnių pastangų, jie nesupranta aukščio baimės ir nemoka saugiai leistis žemyn, o krisdami iš aukštai gali sunkiai susižeisti. Be to, gyvendami laisvėje, jie neturi galimybės laipioti aukštyn ar šokinėti nuo aukštų vietų, o būdami nelaisvėje lipa kur tik gali ir lenda kur negalima vedami didelio smalsumo ir noro ištyrinėti vietovę.

     Ričardsono žemės voverės yra mažiau socialios nei preriniai šuniukai, todėl visiškai nebūtina jas laikyti poromis. Tačiau jei jau įsigijote daugiau nei vieną gyvūnėlį, atidžiai juos stebėkite. Paprastai Ričardsono žemės voverės toleruoja tik savo artimiausius giminaičius su kuriais jos gyveno nuo pat gimimo. Įleidus svetimą ir negiminingą žemės voverę, jos gali kovoti viena su kita iki kažkuri viena bus nugalėta ir tokiu atveju jas reikės laikyti atskirai. Todėl geriausia pirkti iš karto du mažus giminingus gyvūnėlius, kurie nuo pat gimimo buvo kartu ir priima bei toleruoja vienas kitą.

ELGESYS

     Natūralioje aplinkoje (laisvėje) Ričardsono žemės voverės didžiąją dalį savo gyvenimo praleidžia po žeme, savo urvų sistemose į žemės paviršių išlysdamos tik maitintis. Tad, atitinkamai, jos mėgsta miegoti apribotoje, uždaroje erdvėje, pasislėpus vamzdžiuose arba įsikasus į dėžę su smėliu ar žemėmis.

     Nelaisvėje Ričardsono žemės voverės beveik niekada nemiega žiemos miegu. Tačiau jei jos bus laikomos vėsioje patalpoje (5-15° C), tai jos gali užmigti kelioms dienoms. Nors ir nemiegodami žiemos miegu, šie gyvūnėliai, kaip ir jų giminaičiai laisvėje, vis tiek patiria svorio priaugimą ir netekimą bei letargo ir aktyvumo periodus.

DAUGINIMASIS

     Nelaisvėje Ričardsono žemės voverės išgyveną panašų dauginimosi ciklą kaip ir laisvėje. 

Patinėliai:

• sėklidės padidėja, ima gaminti spermą ir nusileidžia iš papilvės į aiškiai matomus patamsėjusius kapšelius;

• gali netekti svorio;

• nusileidus sėklidėms žemyn ir esant aukštam testosterono lygiui skleidžia stiprų muskusinį kvapą;

• po kelių savaičių sėklidės sumažėja ir sugrįžtą atgal į savo papilvės padėtį;

• nebūtina kastruoti patinėlius, tačiau jei jau nusprendėte gyvūnėlį kastruoti, tai operuoti reikia tik esant dauginimosi ciklo aktyvumo viršūnėje, kai sėklidės yra padidėjusios.

Patelės:

• ima rodyti išpūstus šviesiai rožinius savo lytinius organus (vulvą); laisvėje tai tęsiasi kelias valandas, tačiau nelaisvėje išpūsta vulva gali likti ir kelias dienas;

• patelių nebūtina sterilizuoti.

REIKALAVIMAI NAMUI

• vidutinio arba didesnio dydžio narvas su giliu dugnu ir 1,9 cm tarpais tarp virbalų;

• bekvapės ne per smulkios medžio drožlės (labai smulkios gali dirginti akis ir sukelti uždegimą);

• dėžutė (kartoninė, medinė ar plastikinė), kuri būtų naudojama kaip gūžta;

• medžiagos gūžtai įrengti, pvz., kokio nors rankšluosčio atraižos (gyvūnėlio tvarkomi popieriniai rankšluosčiai išskiria labai mažas dalelytes, kurios patenka į plaučius ir juos dirgina, tad geriau popieriaus nenaudoti);

• smėlis keliuose plastikiniuose induose: vienas indas dažniausiai bus naudojamas tualetui, o kiti kasinėjimams;

• plastikiniai ar metaliniai indai maistui. Indus reiktų dėti narvo viduryje ant žemės, nes Ričardsono žemės voverių  burna pritaikyta imti maistą nuo žemės ir ne iš aukštai;

• vandens buteliuką. Laisvėje žemės voverės retai geria laisvą vandenį, nes visą reikiamą drėgmę jos gauna iš žolės. Nelaisvėje jos geria vandenį, tačiau pageidautina duoti daugiau tokio maisto, kuris turi savyje daug skysčių, pvz., arbūzą arba graikinių salotų;

• jei oras aplinkui yra sausas, reikia 1 m. atstumu nuo narvo pastatyti oro drėkintuvą ir laikyti jį įjungtą bent pusę dienos, kad oras būtų drėgnas. Tai padės išvengti kvėpavimo problemų.

     Kad nelaisvėje ir narve Ričardsono žemės voverėms nebūtų liūdna ir nuobodu, į narvą reiktų įdėti keletą papildomų daiktų:

• juodą 8-10 cm skersmens plastikinį vamzdį tuneliui;

• kartoninių dėžučių ar vamzdelių kramtymui, graužimui ir žaidimui bei pasislėpimui;

• smėlio ar žemės kasinėjimams;

• medinių lentynėlių įvairiuose aukščiuose (bet ne per aukštai). Taip pat, laikas nuo laiko jas reikia nukabinti ir išvalyti;

• švelnaus medžiaginio audinio gūžtai, kurią gyvūnėlis galėtų plėšyti ir draskyti kaip jam patinka.

     Ričardsono žemės voverėms nelabai patinka suktis atviruose ratukuose, nes jos labiau mėgsta uždaras erdves. Tai, jei gyvūnėlis nenorės suktis ratuke, jam reikia sudaryti galimybes bėgioti po vamzdžius, kurie imituotų tunelius.

PRIEŽIŪRA

• reguliariai valykite narvą ir išplaukite maisto ir kitus indus naudodamiesi bekvapiu muilu;

• dažnai išvalykite tualetą bei pakeiskite smėlį ir/ar žemes;

• nelaisvėje laikomų gyvūnų nagai nenusidėvi taip greitai kaip laisvėje, nes jie nekasa urvų kietoje žemėje. Taigi, vieną kartą per mėnesį (ar pagal poreikį) reikia nukirpti užsirietusius nagų galiukus. Nenukirpkite nago per daug, nes tai sukels kraujavimą. Kraujavimui sustabdyti ant skiautės popieriaus užbarstykite šiek tiek miltų arba kukurūzų krakmolo ir užspauskite žaizdą ant nago ir laikykite apie minutę;

• reguliariai tikrinkite priekinius dantis ir įsitikinkite, kad jie dėvisi tvarkingai ir nėra iškrypę. Priekiniai (viršutiniai ir apatiniai) dantys auga pastoviai ir nusidėvi trindamiesi vienas į kitą maitinimosi metu. Nelaisvėje jau yra pastebėta tendencija, jog Ričardsono žemės voverės grauždamos geležinius narvo virbus susigadina dantis arba juos  iškraipo. Jei dantys iškrypo, tai juos reikia sulyginti šiek tiek pakerpant. Dantys gali būti nukirpti su stipriomis nagus kerpančiomis žirklutėmis ar replytėmis. Tai galite padaryti ir patys, bet tik tada kai to jus išmokys patyręs veterinaras. Pražiodinę gyvūną, nenustebkite, kad apatiniai dantys šiek tiek prasiskečia. Tai yra normalu, kadangi apatinis žandikaulis nėra suaugęs.

MAISTAS

     Ričardsono žemės voveres reiktų maitinti tokiu maistu:

• šviežiomis daržovėmis, daug graikinių salotų;

• kiaulpienių lapais ir gėlėmis (švieži augalai 2-3 dienas gerai išsilaiko sudėti į plastikiniuos maišelius šaldytuve);

• melionais (arbūzas, kantalupa ir pan.);

• įvairiais vaisiais (banano skiltelės, obuolių gabaliukai);

• nesūdytos saulėgrąžos (tiek išlukštentos, tiek neišlukštentos);

• nesaldžiais miusli (džiovintų vaisių, grūdų, riešutų mišinys), avižine koše;

• motiejuko šienu;

• retai galima duoti šiek tiek mėsos;

• specialiu graužikų arba voverių pašaru;

• išbandykite patys įvairų maistą ir žiūrėkite kas Jūsų augintiniui labiausiai patinka;

• NEDUOKITE JOKIO saldaus ar sūraus maisto.

     Kiekvieną dieną reiktų išvalyti pasenusį ir nesuėstą Ričardsono žemės voverės maistą ir duoti naujo. Taip pat, pageidautina į narvą įdėti mineralo gabalą (NE DRUSKOS GABALĄ!).

     Kai Jūsų augintinis ims storėti, sumažinkite duodamo maisto kiekį, kitaip labai greitai turėsite nejudrų ir nutukusį gyvūną.

     Jei žemės voverė nustojo ėsti ar turi bėdų su dantimis, pabandykite maitinti ją plastikine pipete (ar švirkštu be adatos) skysta avižine koše su šiek tiek 1 proc. riebumo pienu. Jei po 1-2 dienų gyvūnėlis vis dar normaliai nevalgys, būtinai nuvežkite jį pas veterinarą.

dažniausiai pasitaikančios problemos

Iki odos nusitrynęs kailiukas virš nosies

     Priežastis:

          nosies trynimas į narvą, nuobodulys, patiko narvo virbalų skonis

     Sprendimas:

          padarykite narvą jaukesniu ir pasirūpinkite, kad gyvūnėlis turėtų ką jame veikti

Kvėpavimo problemos (pasunkėjęs kvėpavimas, švokštimas)

     Priežastis:

          per sausas oras; laisvėje Ričardsono žemės voverės didžiąja dalį savo laiko praleidžia po žeme, vėsioje ir drėgnoje aplinkoje. Taigi, oras ten yra pakankamai drėgnas, tuo tarpu žmonių namuose ar butuose oras paprastai yra sausas.

     Sprendimas:

          1 m. atstumu nuo narvo pastatyti oro drėkintuvą ir laikyti jį įjungtą bent pusę dienos arba duokite švelnų rankšluostį kramtymui ir plėšymui (tik ne popierinį!).

     Pastaba:

          Jei prasidėjo kvėpavimo problemos, tai plaučiams padarytos žalos išgydyti jau nebįmanoma, todėl iš pat pradžių pasirūpinkite gyvūnėlio drėgna aplinka.

     Jei esate susirūpinęs savo gyvūnėlio sveikata, pasikonsultuokite su veterinaru, kuris specializuojasi egzotinių mažų gyvūnėlių gydyme.

Ričardsono žemės voverės kaip kenkėjai

     Pagrindiniai du nusiskundimai dėl Ričardsono žemės voverių elgesio yra jų kasami tuneliai po žeme ir maitinimosi elgesys. Nepaisant daugybės anekdotiškų straipsnių apie Ričardsono žemės voverių padarytą žalą agrokultūriniams pasėliams, moksliniai tyrimai, kuriuose tokia žala būtų įrodyta – reti. Tiek valdžia, tiek žemės savininkai supranta, jog reikia pagrįstos ir detalios informacijos, norint įvertinti kada ir kiek reikia įdėti pastangų kontroliuojant šiuos gyvūnus.

     Dauguma fermerių ir rančų savininkų laikosi požiūrio „tolerancija=0“ kalbėdami apie Ričardsono žemės voveres ir siekia visiško jų išnaikinimo. Toks požiūris atėjęs iš tų laikų, kai į prerijas buvo tik ką įžengta su agrokultūriniais pasėliais, šie dar nebuvo prisitaikę (pritaikyti) prie prerijų sąlygų ir bet koks derliaus praradimas buvo nepriimtinas. Tačiau dabar laikai pasikeitė ir, prieš aklai naikinant ar kontroliuojant Ričardsono žemės voverių populiacijas, reiktų pasverti bei paskaičiuoti ar fermeriai ir rančų savininkai protingai švaisto savo laiką, jėgas, pastangų resursus bei pinigus.

     Nors dauguma žmonių mato tik blogį Ričardsono žemės voverėse, yra ir tokių, kurie propaguoja ir iškelia Ričardsono žemės voverių populiacijų išsaugojimą. Ričardsono žemės voverės yra svarbios prerijų ekosistemoje keliais aspektais. Pavyzdžiui, jos yra maisto šaltinis daugumai plėšrūnų, o jų palikti urvai tarnauja kaip lizdai urvinėms pelėdoms.

     Fizinių naikinimo metodų (šaudymas ir gaudymas spąstais) bei cheminių naikinimo metodų (nuodai, dezinfekcijos, cheminiai dauginimąsi stabdantys preparatai) panaudojimo rezultatai yra įvairūs. Nors užnuodytų grūdų išbarstymas gali staigiai pražudyti daugumą populiacijos individų, o cheminiai dauginimąsi stabdantys preparatai sustabdyti populiacijos padidėjimą vienam sezonui, tai nėra labai efektyvios priemonės. Gyvūnėlių skaičius labai greitai vėl išauga, nes kaimyninių teritorijų Ričardsono žemės voverės labai greitai užima atsilaisvinusius urvus. Tokia invazija yra nesustabdoma jokiais kitais būdais išskyrus pačių urvų sistemų sunaikinimu.

Ričardsono žemės voverių kontrolė pievose ir soduose

     Kai tik Ričardsono žemės voverės įkuria savo urvų sistemą, jas kontroliuoti tampa labai sudėtinga. Kiekvieno individo pašalinimas reiškia laisvą urvą, kuriame tuoj pat įsikuria šalimais esantys kaimynai. Jei teritorijoje jau yra apsigyvenusios žemės voverės, tai pirmiausia reikia humaniškai metodais išgaudyti ten esančius gyvūnus. Tuomet visa teritorija turi būti kuo giliau suarta, kad būtų sugadinti egzistuojantys urvai ir įėjimai. Prieš sodinant naują pievą ar sodą, visą plotą reikia padengti metaliniu tinklu ir tik ant jo dėti velėną ar pilti žemę. Tinklas apsaugo nuo naujų urvų rausimo.

Per 7 metus šioje kiemo pievoje Ričardsono žemės voverės išrausė daugybę žemės urvų.
Savininkai humaniškais metodais užmušė įsikūrusias voveres, nuėmė seną velėną, giliai
suarė žemę, užpildė likusius urvus su besiplečiančiomis putomis, patiesė metalinį tinklą ir
sudėjo naują velėną. Praėjus 3 metams, jokia invazija nebepasikartojo.

     Jei žemės voverės vėl pradeda invaziją, reikia nedelsiant išraustas skyles paversti netinkamomis ir nebeviliojančiomis užpildant jas besiplečiančiomis putomis, užkišant akmenimis, užpilant žvyru ar pripilant smirdančių skysčių. Ričardsono žemės voverės būna labai atkaklios ir užsispyrę bandymuose sugrįžti į tą pačią skylę, tad tuos pačius metodus reikia kartoti savaitę ar daugiau, kol gyvūnėlis pasiduoda.

     Atminkite, Ričardsono žemės voverės jaučia skausmą, todėl jų gaudymui ir žudymui yra naudotini tik humaniški metodai.