Gyvenamoji aplinka

Teritorija

     Ričardsono žemės voverės mėgsta ir renkasi atviras vietoves su geru matomumu į visas puses. Tokiu būdu jie apsisaugo nuo juos gaudančių plėšrūnų. Nors beveik 80 % natūralių prerijų yra paversta dirbamomis žemėmis ir miesto zonomis, šie gyvūnėliai gerai jaučiasi ir įsikuria žmogaus sukurtose ir modifikuotose vietose, kaip miestų parkai, įvairios ganyklos, dirbamos žemės pakraščiai bei daugiamečių pasėlių laukai.

     Kiekvienas suaugęs individas turi savo teritoriją, į kurią įleidžia tik artimiausius giminaičius. Vasaros laiku patelės teritorija užima apie 240 m², o jos ribos dažniausiai persikerta su kaimynų ribomis, t. y. su giminaičių seserų ir suaugusiųjų dukterų teritorijomis. Pagrindine teritorija vadinama tokia visos teritorijos dalis, kurioje žemės voverė praleidžia 50 proc. viso savo laiko. Pagrindinėje teritorijoje yra įrengta urvų sistema bei mėgstamiausio maisto plotai ir vasaros metu ji užima apie 20-40 m². Teritorijos ribos dydis nėra statinis, jis skiriasi kiekvienais metais priklausomai nuo įvairių faktorių. Žemiau pateikiami keli iš jų.
     Teritorijos panaudojimas poravimosi metu. Poravimosi sezono pradžioje suaugę Ričardsono žemės voverių patinėliai nebegina savo teritorijos o tik ją šiek tiek reguliuoja kiekvieną dieną apibėgdami visą perimetrą ir ieškodami aplink besisukinėjančių bei poruotis pasirengusių patelių. Vidutiniškai vieno patinėlio teritorija kertasi su vieno kaimyno-patinėlio teritorija ir 10 patelių teritorijomis. Vidutiniškai vienos poruotis pasirengusios patelės teritorija yra padengiama dviejų patinėlių teritorijomis.

     Teritorijos panaudojimas likusiu sezono metu. Patelių teritorijos dydis labiausiai išauga nuo ankstyvo pavasario iki vasaros, o maksimalus jos dydis yra pasiekiamas nuo birželio vidurio iki liepos pradžios. Tuo metu jaunikliai jau tampa nepriklausomi nuo motinos. Padidėjus teritorijai padidėja ir sankirta su kitų kaimyninių patelių teritorijomis. Vasaros viduryje vienos patelės teritorija kertasi su 6-7 kaimyninių patelių teritorijomis. Tačiau artėjant žiemos miegui teritorijos dydis mažėja. Pagrindinė žemės voverės teritorija net ir labiausiai padidėjus visam teritorijos plotui išlieka pastovi ir nesikerta su kaimyninių voverių pagrindinėmis teritorijomis.

     Pasibaigus poravimosi sezonui, patinėlių teritorijos sumažėja. Jų dydį ir vietą dažniausiai apriboja aplink įsikūrusių ir tapusių agresyviomis patelių teritorijų ribos. Artėjant žiemos miegui patinėlių teritorijos ir toliau mažėja.

     Jauniklių teritorijos panaudojimas. Tik išlindę į žemės paviršių iš savo urvo, kuriame gimė ir augo 29-30 dienų, jaunikliai iš pradžių laikosi arti namų. Besitęsiant vasarai, jaunikliai išplinta po tokias teritorijas, kurios kertasi su jų motinos teritorija bei pagrindinėmis brolių ir seserų teritorijomis. Tokios teritorijos retai kertasi su ne giminingų patelių pagrindinėmis teritorijomis. Sezonui besitęsiant jauniklių teritorijų sankirtų skaičius mažėja, nes jaunikliai palaipsniui įkuria savo teritorijas. Erdviniu požiūriu teritorijos yra suformuojamos taip, kad vienerių metų jaunikliai visuomet būna apsupti giminaičių teritorijų.

Tik į žemės paviršių išlindę jaunikliai su savo motina

     Teritorijose, kuriose yra susikaupusi didelė žemės voverių populiacija, jaunikliai linkę nutolti kiek toliau nuo savo gimtųjų vietų. Jie priversti taip elgtis, kadangi atsiranda motinos teritorijos pasidalinimo tarp visų jauniklių apribojimas. Tendencija nutolti didelius atstumus nuo savo gimtųjų vietų vyrauja tarp jauniklių patinėlių. Dažniausiai tai įvyksta jiems būnant 2-3 mėnesių amžiaus, birželio, liepos mėnesiais arba iškarto po žiemos miego. Patinėliams pradėjus atsiskyrimo procesą yra labai sunku juos sekti, todėl mažai informacijos yra žinoma kiek toli jie nutolsta nuo gimtųjų teritorijų ir kaip jiems pavyksta įsikurti kitoje populiacijoje. Vienas ausyje pažymėtas patinas buvo rastas nutolęs 6 km. nuo savo gimimo vietos. Patinėliai gali likti netoli savo gimtųjų vietų tuo atveju, jei populiacijos tankis yra nedidelis, o brolių ir seserų skaičius mažas. Be to, tokie likę patinėliai prasidėjus poravimosi sezonui nesiporuoja su savo giminaičiais (mama ar seserimis).

Maistas

     Ričardsono žemės voverės daugiausia yra žolėdžiai gyvūnai ir įvairi augmenija sudaro 80-100 proc. jų viso maisto. Likusią dalį dažniausiai sudaro įvairūs vabzdžiai, pavyzdžiui, žiogai.

     Augalinės kilmės maisto racioną sudaro žolių lapai, gėlės ir sėklos, nors konkrečią sudėtį diktuoja vietovė, kurioje gyvena žemės voverės. Kadangi, dauguma gimtųjų laukinių prerijų yra sunaikintos žmogaus agrokultūrinės veiklos, dabar sunku tiksliai pasakyti koks iš tikrųjų buvo natūralus ir priimtinas žemės voverių maistas. Pavyzdžiui, pašarinė žolė ir ankštiniai augalai yra pagrindinis maistas likęs stipriai nuganytose Šiaurės Dakotos ganyklose. Dirbamoje žemėje, kur beveik nelikę jokios natūralios augmenijos, neturėdamos kito pasirinkimo, Ričardsono žemės voverės minta naminių javų sėklomis ir grūdais: kviečiais, miežiais, avižomis. Taip pat, dirbamų žemių zonoje gyvenančios žemės voverės yra stambesnės ir veda daugiau jauniklių negu tos, kurios gyvena natūralioje aplinkoje, kadangi čia yra daug mažiau tinkamo maisto ir jo kokybė yra daug prastesnė.

     Žemės voverės niekada nežudo dėl maisto, tačiau neatsisako užkrimsti lengvai-gaunamo-maisto, kaip pavyzdžiui, kelyje užmuštų gyvūnų. Ričardsono žemės voverės taip pat nėra ant žemės sukančių paukščių lizdų priešai. Retkarčiais jie gali suėsti mažyčių žvirblinių paukščių būrio atstovų kiaušinius ar paukščiukus, tačiau didesnių kiaušinių jie neliečia, nebent jie jau yra sudaužyti ar įskelti. Vieno eksperimento metu su įvairių dydžių kiaušiniais, nei viena žemės voverė nesugebėjo suskaldyti fazano ar naminės pelėdos kiaušinio. Keletui patelių pavyko pralaužti Japoninės putpelės kiaušinio lukštą, bet tik tuo atveju jei kiaušinio lukštas buvo ganėtinai grubus ir šiurkštus.

Ši patelė bandė suėsti 18 Japoninės putpelės kiaušinių, tačiau
jai pavyko pralaužti tik vieno kiaušinio lukštą.

     Tik pabudę iš 4-8 mėnesių žiemos miego Ričardsono žemės voverės ima maitintis benykstančiais praėjusių metų augmenijos likučiais. Kai motinos ima maitinti jauniklius pienu, naujojo sezono šviežia augmenija ima žaliuoti pilnu pajėgumu, aprūpindama motiną vandeniu bei pieno gamybai reikalingomis visomis maistinėmis medžiagomis. Po 30 dienų iš urvų išlindę jaunikliai taip pat ima maitintis šviežia augmenija ir greitai nustoja maitintis motinos pienu. Visų Ričardsono žemės voverių aktyvusis laikas virš žemės yra skirtas, pirmiausia, maitinimuisi, prarasto svorio (suaugusiems poravimosi metu) atstatymui ir augimui (jaunikliams) ir tik po to – riebalinio sluoksnio auginimui prieš žiemojimą.

     Ričardsono žemės voverės žanduose turi nedidelius krepšelius, kuriuose jos gali nešti susmulkintą augmeniją ar sėklas. Pavyzdžiui, netikėtai suradę krūvą sėklų, patelės jų prisikiš pilnus žandus ir tik nuėję į saugią vietą ims ėsti. Patinėliai elgsis panašiai, tik iš pradžių jie prisikimš žandus ir neš maistą į savo urvą, o po to – grįš surinkti likusios dalies. Taip jie lakstys tol, kol visa rasta krūva bus sunešta į urvą. Tik tada jie ims ėsti.

     Ričardsono žemės voverių patinėliai papildomai dar kaupia maisto atsargas (pagrinde – įvairias sėklas) savo požeminio urvo žiemojimo kameroje (hibernaculum). Čia sėklos yra slepiamos po žole ir šios atsargos yra naudojamos tik  pavasarį pasibaigus žiemos miegui kol patinėliai dar lindi savo urve. Dažniausiai visos maisto atsargos niekada nebūna sunaudotos ir didelė jų dalis taip ir lieka urve. Išlindę į žemės paviršių patinėliai niekada nebesugrįžta į savo urvą pabaigti likusių maisto atsargų.

Urvų sistema ir žiemojimo vieta

     Didžiąją savo gyvenimo dalį Ričardsono žemės voverės praleidžia po žeme – savo požeminiuose urvuose. Priklausomai nuo lyties ir amžiaus po žeme žiemos miegu jos miega 4-8 mėnesius. Žiemos miego metu 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę, savaitė po savaitės ir mėnuo po mėnesio žemės voverės praleidžia po žeme. Taip pat, po žeme jos praleidžia naktis aktyviojo sezono metu, čia dauginasi, augina jauniklius, slepiasi nuo atšiaurių orų ir plėšrūnų.

Aktyviojo sezono metu žemės voverių miego laikas, ilgėjant dienoms
gegužės ir birželio mėnesiais, sutrumpėja iki 9-10 val.

Urvo sistemos architektūra

     Urvas yra vingiuotų tunelių ir kamerų tinklas. Urvų sistemos po žeme gali išsiplėsti iki 10 metrų ilgio, o jų gylis siekia net 1 metrą. Viena urvų sistema paprastai turi 5-10 išėjimų į žemės paviršių, 2-5 žole išklotas miegamąsias kameras bei tualetą.

Iškasinėtos urvo sistemos fragmentas. Vaizdas iš viršaus.

Urvo sistemos panaudojimas aktyviojo sezono metu

     Kiekviena suaugusi Ričardsono žemės voverės patelė turi bent vieną urvų sistemą, tačiau dažniausiai naudojasi dvejomis urvų sistemomis vieno aktyviojo sezono metu. Tos pačios urvų sistemos gali būti naudojamos iš metų į metus, jos dažnai yra renovuojamos ir modifikuojamos kai žemės voverės iškasa naujus tunelius ir kameras, arba, kai jos užkasa nebepatinkančias urvų sekcijas.

     Aktyviojo sezono metu patelė miega 8-10 skirtingose kamerose. Jei žindymo metu motina keičia vieną kamerą į kitą, tai vieną po kito ji burnoje perneša ir jauniklius. Dažniausiai motina perneša jauniklius iš vienos kameros į kitą toje pačioje urvo sistemoje, tačiau jei, dėl tam tikrų priežasčių, ji nusprendžia pakeisti urvo sistemą kitą, jai reikia po vieną pernešti visus jauniklius išlindus į žemės paviršių.

Motina švelniai perneša 4 dienų jauniklį į kitą urvą.

     Nėštumo ir žindymo laikotarpiu patelės dažniausiai miega vienoje ir toje pačioje vietoje apie 10-20 naktų iš eilės. Kažkur 6 savaitės prieš žiemos miegą, jų elgesys keičiasi ir vienoje ir toje pačioje vietoje jos praleidžia jau tik 2-5 naktis. Dažnai keisdamos miegojimo vietą, jos neretai sugrįžta ir į seniau naudotas miegojimo kameras.

Suaugusios Ričardsono žemės voverės miegojimo stebėjimo grafikas. Ši patelė aktyviojo
sezono metu miegojo 7 skirtingose kamerose, o žiemos miegui pasirinko 8-ą kamerą.

     Patinėliai stengiasi naudotis urvų sistemomis, kuriose nėra patelių. Taip stengiamasi išvengti susidūrimų su agresyviai nėštumo ir žindymo laikotarpiu nusiteikusiomis patelėmis.

     Ričardsono žemės voverės juos supančios aplinkos atžvilgiu yra labai sąmoningi gyvūnėliai. Kai tik netoliese esantis urvas ištuštėja, šalia jo gyvenančios žemės voverės jau po kelių valandų po urvo  savininko dingimo ima tyrinėti tą urvą ir, dažniausiai, jį užima.

Žiemos miegas

     Ričardsono žemės voverės žiemoja vienišos specialioje požeminio urvo kameroje vadinamoje hibernaculum (t. y. vieta, kurioje gyvūnas  pasirenka praleisti žiemą). Hibernaculum sistema yra uždara ir ją sudaro: 1) hibernaculum kamera, 2) drenažo tunelis, skirtas drėgmei nutekėti ir 3) žeme užkimštas išėjimo tunelis, vedantis beveik iki pat žemės paviršiaus. Būtent šiuo – išėjimo – tuneliu pavasarį Ričardsono žemės voverės ir išlenda į žemės paviršių, nukasdamos likusią žemių dalį. Pati hibernaculum yra suformuojama iš pagrindinės urvo sistemos – 4-6 savaitės prieš žiemos miegą. Visi išėjimai ir nereikalingi tuneliai yra stipriai užkemšami žeme ir hibernaculum tampa visiškai uždara sistema.

Viršuje: Iškasinėtos hibernaculum vaizdas
Apačioje: Hibernaculum planai

     4-6 savaitės prieš žiemos miegą, Ričardsono žemės voverės ima ruošti hibernaculum. Jos neša sausą žolę ir ja iškloja hibernaculum dugną. Patinėliai po žole dar slepia įvairias sėklas, kurių neės ilgus mėnesius iki pavasarinio pabudimo. Tuo tarpu patelės nekaupia jokio maisto savo hibernaculum.

     Patelių ir patinėlių hibernaculum yra panašios, tačiau šiek tiek skiriasi dydžiu. Patinėlių yra didesnės (kameros skersmuo yra 28 cm), o patelių mažesnės (kameros skersmuo yra 22 cm). Taip yra todėl, kad patinėliai papildomai kaupia maistą ir patys yra didesnio kūno sudėjimo nei patelės. Tipiškas hibernaculum kameros gylis yra 50-60 cm.

     Nors hibernaculum kamera yra paruošiama kelios savaitės prieš jos panaudojimą žiemos miegui, ji nėra naudojama kaip vieta nakvynei aktyviojo sezono metu. Taip besielgdamos žemės voverės apsaugo miegojimo kamerą nuo savo prakaito kvapo (kuris galėtų privilioti plėšrūnus) bei nuo įvairių parazitų (blusų, erkių) įsiveisimo suneštoje žolėje.

     Kai Ričardsono žemės voverė pasiruošia žiemos miegui, ji užblokuoja visus išėjimus ir įėjimus į savo urvo sistemą užkišdama juos žeme. To pasekoje, sistema tampa visiškai uždara, sumažėja galimybė mikroklimatui staigiai pasikeisti į neigiamą bei yra sumažinamos plėšrūnų patekimo galimybės. Vienintelis plėšrūnas galintis patekti į tokią uždarą hibernaculum sistemą yra barsukas. Jie gali staigiai prasikasti pro užkimštas angas ir sučiupti dar nespėjusią prabusti žemės voverę. Vietovėse, kur barsukų populiacija yra itin išplitusi, beveik 60 % žemės voverių nesulaukia pavasario. Vietovėse, kur nėra barsukų, 85-95 % žemės voverių sulaukia pavasario ir sėkmingai pražiemoja savo hibernaculum.

     Miegodama žemės voverė susiriečia į kamuoliuką įkišdama nosį tarp užpakalinių kojų ir pereina į sąstingio būseną. Suaugusios voverės žiemoja 7-9 mėnesius, jauniklių patelės – 6-7 mėnesius, o jauniklių patinėliai – 4-5 mėnesius.

     Sąstingio būsenoje gyvūnėlių kūno temperatūra nukrenta iki jį supančios žemės temperatūros. Esant giliai žiemai, temperatūra gali nukristi iki 0 laipsnių pagal Celsijų. Sulėtėja kvėpavimas ir širdies plakimas. Sąstingio būsena nėra pastovi, nes laikas nuo laiko gyvūnėliai pabunda ir vėl užmiega.

Ant rankų ir ne žiemos miegu miegantis Bitukas